Kategorijos

Puslapiai

Naudinga

Atnaujinta: 2018-06-22

     Birželio 14 d., Gedulo ir vilties dieną, minėjome 77-ąsias pirmųjų trėmimų metines. Mokykloje vyko projektinė veikla, skirta trėmimams iš savo artimiausios aplinkos: tėvų, senelių bei to meto įvykių liudininkų – buvusių tremtinių.

     Tądien laikas nunešė į 1941-1953 metus. Sibiro platybėse išvežta ir sunaikinta apie 136 tūkst. Lietuvos gyventojų. Baimė ir nepasitikėjimas tvyrojo lietuvių šeimose. Bijojo besibeldžiančios į duris rankos – o jei išveš? Norisi paklausti – už ką? Atsakyti sunku – gal dėl to, kad dirbo savo tautai, buvo piliečiais, o gal, kad sėjo grūdą, augino duoną arba siekė mokslo ir kažkas nusprendė, kad išprususiam lietuviui Lietuvoje ne vieta… Jam vieta Sibiro miškuose, jam būtina patirti badą ir alinantį šaltį…, – tokiais žodžiais renginį pradėjo lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Kavolienė. Keletą istorinių įžvalgų apie tremtį pristatė istorijos mokytoja Audronė Končienė, apie tremties vietas papasakojo geografijos mokytojas Edmundas Narkus, tremtinių dainas padainavo mokytojos Nomeda Domarkaitė-Budrienė, Rita Valiukienė. Bibliotekininkė Sofija Jurkuvienė surengė knygų apie tremtį ekspoziciją mokyklos bibliotekoje. Mokiniai skaitė atsiminimus apie Aleksandro Stulginskio ištrėmimą 1941 m. birželio 14 d., kitų tremtinių laiškus. Svečiuose dalyvavo ir savo atsiminimus papasakojo buvusi tremtinė Reda Leonida Miežetienė, ištremta su visa šeima iš Tolių kaimo. Tremtinė prisipažino, kad net prabėgus daugybei metų negalinti pamiršti tų dienų įvykių, patirtų tremties kančių ir patyčių. Tremtinė iki šiolei negali atsakyti į, atrodo, patį sunkiausią gyvenimo klausimą: už ką jai likimas skyrė tokį beprasmį pasmerkimą? Pasmerkimą, su kuriuo neįmanoma susitaikyti, neįmanoma užmiršti sutryptos vaikystės, kančių, bado ir šalčio, Tėvynės ilgesio. Juk tūkstančiai šeimų ir vaikų buvo ištremti, gyvenimai sugriauti tiesiog aklos tirono valios mostu. Jaudinantį laišką iš tremtinės Mortos Stuopelienės dienoraščio paskaitė mokytoja Rima Stuopelienė.

Antroji Gedulo ir vilties dienos minėjimo dalis – praktinė. Mokiniai dirbo grupėmis, sudarytomis pagal gyvenamus kaimus. Pagal iš anksto paruoštą medžiagą apie tremtis iš gyvenamosios vietovės (Jokūbavas, Šašaičiai, Toliai, Suktiniai, Raguviškiai, Kėkštai, Ėgliškiai, Petreikiai, Petrikaičiai, Valėnai), dailiai iškarpytus raktus, mokiniai rišo raktų ryšulėlius, rašė ant jų savo kaimo tremtinių vardus ir pavardes, aptarė, kaip žmonės jautėsi paliekant namus, kurių nereikėjo užrakinti, nes išvežami kažkur toli; žmonėms nereikėjo pasiimti raktų, nes galėjo būti tik mažytė viltis, jog kada nors sugrįš į savo gimtuosius namus. Paskui raktų ryšulėlius kabino ant medelio, pristatydami savo kaimo tremčių mastą, paminėdami išvežtus vaikus, mirusiuosius tremtyje, palaužtus gyvenimus ir likimus.

Istorijos mokytoja A. Končienė