Puslapiai

Naudinga

Atnaujinta: 2019-10-14

Mokytoja Alvadorija Keblytė

Net dvylika Kretingos rajono pedagogų šiemet pripažinti Metų mokytojais. Visame pasaulyje švenčiamos Tarptautinės mokytojo dienos išvakarėse apdovanojimai už įvairias veiklas jiems buvo įteikti tradicinėje popietėje „Skrendantys ant pašaukimo sparnų“, į kurią buvo pakviesti beveik 800 Kretingos mokytojų.

Jauniausia iš šiemet įvertintų pedagogų – 26-erių metų Jokūbavo A. Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro pradinio ugdymo mokytoja Alvadorija Keblytė, nominuota už lyderystę, inovatyvių metodų taikymą pamokose, mokymo priemonių kūrimą, kūrybiškumą, originalumą ir gerosios patirties sklaidą.

Pedagogės ugdomi trečiokai vienbalsiai tvirtina turintys geriausią mokytoją pasaulyje.

Toks vaikų įvertinimas mokytojai glosto širdį. A. Keblytės teigimu, visko pertekusius šiandienos vaikus pedagogams yra labai sunku sudominti, nustebinti, o standartinė pamoka mokiniams tampa nebeįdomi.

– Darbo stažą turite ne itin didelį, tad pelnytas pripažinimas greičiausiai buvo netikėtas?

– Tikrai didelė staigmena. Mokytoja dirbu tik penktus metus, manau, yra daug vertesnių už mane. Tačiau ši žinia, žinoma, buvo labai maloni.

– Būti mokytoja – pašaukimas, giminės tradicijos tęsimas? Ir kodėl pradinukai?

– Giminėje yra nemažas būrys mokytojų: močiutė, trys tetos, pusseserės. Aš visada norėjau būti kirpėja, tačiau 11 klasėje, kai atėjo laikas rinktis profesiją, nusprendžiau ateitį sieti su mokykla. Baigiau Klaipėdos universitetą, tuometį Pedagogikos fakultetą, specialybė – Vaikystės pedagogika ir ankstyvasis užsienio kalbos mokymas. Galiu ne tik dirbti su pradinukais, bet ir anglų kalbos mokyti iki ketvirtos klasės.

Su pradinukais dirbti smagiau dėl kelių priežasčių: jie žaismingi, smalsūs, laisvi, nuoširdūs, visą teisybę į akis pasako, šiltesni bendrauti.

Turėjau progą palyginti miesto ir kaimo vaikus, nes metus teko dirbti Klaipėdoje – skiriasi kaip diena nuo nakties.

Kaime paprastesni ne tik vaikai, bet ir jų tėvai, net kolektyvas. Labai norėjau dirbti rajono mokykloje, ir tokia laimė prieš keturis metus nusišypsojo: likus kelioms dienoms iki rugsėjo 1-osios sužinojau apie galimybę dirbti Jokūbave. Labai džiaugiuosi, kad esu čia – ir dėl nuostabių vaikų, kolegų, ir dėl sutaupomo laiko, mat į darbą važinėju iš Kretingos.

– Esate nominuota už lyderystę, inovatyvių metodų taikymą, mokymo priemonių kūrimą, kūrybiškumą. Kiek viso to naudojate savo pamokose?

– Kai vaikams pamokose tampa neįdomu, sunku juos suvaldyti ir tuoj kyla problemų dėl tvarkos klasėje.

Aš apskritai nesu iš tų mokytojų, kurios reikalauja sėdėti kaip kareiviukams ir nejudėti, nekalbėti. Pas mus klasėje visada yra darbinis šurmulys, vaikai jau išmoko patys jį valdyti. Stengiuosi į pamokas įdiegti informacines technologijas, mokyti pasitelkiant žaidimus.

Kad pamoka būtų įdomesnė, labai gelbsti planšetės, juo labiau, kad mano vaikams labai patinka komandinis darbas.

Mokymo priemones taip pat kuriu dėl mokinių, kad jie turėtų kuo daugiau motyvacijos mokytis, gražiai elgtis, tobulėti.

Pavyzdžiui, kiekvienas ant stalo turi savo kreditinę kortelę. Už aktyvų darbą, gerą elgesį vaikas gali „užsidirbti“ netikrų pinigėlių – vienoje kortelės pusėje jie klijuoja lipdukus-kvadračiukus. Kai surenka dešimt tokių netikrų pinigėlių, vaikas keliauja į Prizų rojų „apsipirkti“ – išsirenka vieną prizą ir vieną dieną juo gali naudotis.

Vaikams labiausiai patinka visą dieną sėdėti mokytojos kėdėje arba su mokytoja praleisti popietę prie arbatos puodelio, žaisti stadione.

Įdomiausia tai, kad vaikai gali rinktis ir vieną dieną nedaryti namų darbų, tačiau šis „prizas“ nelabai populiarus. Kortelės itin motyvuoja dirbti, ypač po namuose praleisto savaitgalio ar penktadienį, kai laukia laisvos dienos.

Klasėje turime ir namų darbų kavinę: trimestrui kiekvienam vaikui duodami 5 netikri įsivaizduojami eurai. Jeigu nepadaro namų darbų, iš jo atimama 20 centų. Trimestro pabaigoje priperku įvairiausių skanumynų ir pakviečiu vaikus į kavinę – joje jie gali nusipirkti už tiek, kiek yra išsaugoję pinigų.

Toks būdas labai ugdo atsakingumą, pareigingumą, be to, taip vaikai mokosi skaičiuoti pinigėlius, juos taupyti. Visi 12-a vaikų labai stengiasi išsaugoti visus 5 eurus, kad galėtų nusipirkti kavinėje to, ko jie nori.

Feisbuke turiu savo puslapį „Ne/mokšų atradimai“, kur savo patirtimi dalinuosi su kolegomis. Labai džiaugiuosi, kad mano naudojamomis priemonėmis, darbeliais, naujovėmis domisi, patarimų prašo daugiau negu 1000 pedagogų.

Reikia mokytojams naujovių, reikia dalintis patirtimi, nes sudominti šiandien viską žinantį ir mokantį, dažnai labai judrų vaiką yra labai sunku. Aš pati naujovių ieškau ir internete, ypač užsienio puslapiuose, ką įdomaus atrandu, pabandau pritaikyti savo klasėje. Taip buvo ir su kredito kortelėmis, kurios labai pasiteisino.

– Kaip manote, ar iki 2025 metų, kaip žadama, mokytojo profesija taps prestižinė?

– Taip greitai kažin ar tai atsitiks. Šiandien būti mokytoju yra didelis iššūkis, nes susiduri su daugybe problemų, konfliktinių situacijų, atlygis už darbą irgi nedidelis.

Ir požiūris į mokytoją kažkoks kreivas. Ypač į kaimo mokytoją. Esą jis nieko neišmoko, bet realiai tikrai taip nėra. Kaimuose mokytojo ir mokinio ryšys daug artimesnis, teikiama daug daugiau pagalbos.

Mieste tėvai mokytojo apskritai visiškai nevertina, jiems svarbus tik jų vaikas, kuris tėvams yra vos ne angelas. Taip auklėjamas vaikas dažniausiai neturi jokių pareigų, tik teises.

Kaime viskas daug paprasčiau, nes tėvai gal daugiau dėmesio vaikams skiria, daugiau su jais bendrauja, turi daugiau bendrų namų ruošos darbų. Mano klasės vaikų tėvai ypatingai geri, rūpestingi, sieja artimas ryšys, visais klausimais tariamės.

– Nekyla minčių keisti darbą?

– Labai įstrigo atmintin vieno mano dėstytojo pasakymas: „Mokytoju galima būti tik 7 metus. Nes paskui išsisemi, ir nieko vaikams nebegali duoti“.

Aš kol kas labai myliu savo darbą, savo vaikus, mokyklą, kurioje dirbu. Ar ateityje kažką keisiu, nežinau. Bet nemeluosiu – visą gyvenimą savęs mokykloje neįsivaizduoju. Norėčiau dirbti su vaikais, bet ne mokykloje.

– Turite išskirtinį vardą. Ir mums smalsu, kas tokį sugalvojo?

– Ir man buvo labai įdomu. Mama paklausta atsakė, jog toks buvęs jos klasės draugės vardas.

Artimieji, draugai mane vadina Alva, močiutė – Alviuku. Vardo reikšmę ir prasmę bandžiau išsiaiškinti, ieškojau ir internete, ir knygose. Niekur tokio neradau. Žinau tik tiek, kad Lietuvoje vardą Alvadorija turime tik trys moterys.

Kretingos rajono „Metų mokytojai“

Vydmantų gimnazijos geografijos mokytojas metodininkas Vilius Adomaitis – už naujų mokymo formų, saviraiškos erdvių ieškojimą, mokinių pilietiškumo ir patriotizmo ugdymą;

Grūšlaukės mokyklos-daugiafunkcio centro biologijos mokytoja metodininkė Dalia Bružienė – už mokinių ruošimą nacionalinei „Žaliajai olimpiadai“, konkursams, Grūšlaukės kaimo bendruomenės telkimą žmogaus ir gamtos darną skatinančioms veikloms;

Darbėnų gimnazijos Ikimokyklinio ugdymo skyriaus mokytoja metodininkė Daiva Katkutė – už neišsenkančias menines idėjas dalyvaujant respublikiniuose konkursuose bei kūrybines iniciatyvas, novatorišką gamtosauginių ir sveikos gyvensenos idėjų sklaidą bei etninių tradicijų puoselėjimą mažųjų ugdytinių širdelėse;

VšĮ Pranciškonų gimnazijos technologijų mokytojas metodininkas Vismantas Masiokas – už gimnazijos ir Kretingos miesto vardo garsinimą Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse Taline ir First Lego League nacionalinėse varžybose Japonijoje, jaunosios kartos kūrybinės saviraiškos skatinimą;

Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Jadvyga Miežetienė – už žemaičių tarmės puoselėjimą, etnokultūros propagavimą ir puoselėjimą;

Kurmaičių pradinės mokyklos pradinio ugdymo mokytoja metodininkė Vilma Petrauskienė – už olimpinių idėjų integravimą į ugdymo turinį, darnų bendruomenės telkimą aktyviai sportinei projektinei veiklai ir mokyklos pasiekimus sporto srityje;

Baublių mokyklos-daugiafunkcio centro pradinio ugdymo mokytoja metodininkė Irena Raišuotienė – už ekologinės savivokos sklaidą mokiniams, iniciatyvumą, metodinės veiklos įprasminimą gamtosauginiuose projektuose ir konkursuose;

Kretingos rajono švietimo centro Neformaliojo švietimo skyriaus metodininkė, muzikos mokytoja metodininkė, andragogė Rima Ramoškienė – už pedagoginės patirties sklaidą, inovatyvių idėjų paiešką ir plėtojimą;

Simono Daukanto progimnazijos dailės mokytoja metodininkė Živilė Sabaliauskaitė – už progimnazijos bendruomenės sutelkimą ir svarų indelį kuriant „Geros mokyklos koncepciją“, naujų edukacinių erdvių kūrimą;

Marijono Daujoto progimnazijos geografijos mokytoja metodininkė Julija Irena Šližienė – už mokinių ekologinio sąmoningumo, sveikos gyvensenos ir pilietiškumo ugdymą;

Salantų meno mokyklos dailės mokytoja metodininkė Ingrida Taujanskienė – už kūrybinę iniciatyvą rengiant mokinius respublikiniams ir tarptautiniams konkursams, tautinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą.

Švyturys 2019-10-09

Laima Stonkuvienė

Šaltinio nuoroda